Homilija, 2 Advento sekmadienis

BA2 „Taisykite Viešpačiui kelią!“                                                          Diak. G. Olsevičius 2023 12

Visą rudenį iki Advento skaitėme ir kalbėjome apie Dievo karalystę ir kaip ten patekti, apie budėjimą ir gerus
darbus, kurie pelno mums bilietą į Dievo karalystę.
Ir iš tikro, Adventas – gerų darbų metas. Tarsi bandymas įšokti į nuvažiuojantį metų traukinį – dar galiu
suspėti atlikti kažką, ką apleidau, nespėjau.
Bet ar tik Adventas – tinkamas metas geriems darbams?
„Taisykite Viešpačiui kelią“!- šaukė Jonas Krikštytojas,- nukaskite pasipūtimo ir puikybės kalvas ir
užpilkite liūdesio ir nerimo slėnius!
Taisome Viešpačiui kelią, kad Jis galėtų mus lydėti ištisus metus. O jei tiksliau, kad mes patys atsiverstume ir
grįžtume į Viešpaties parodytą kelią ir neišklystume iš jo, paskendę savo kasdienybėj.
Adventas – tai treniruotė, pratyba, kad, darydami gailestingumo darbus, išgyventume susitikimo su Viešpačiu
džiaugsmą ir tas džiaugsmas lydėtų ištisus metus.
Prieš du metus besiruošiantys sutvirtinimui gavo užduotį: Per mėnesį atlikti 3 artimo meilės darbus.
Dauguma puikiai susidorojo su užduotim. Kai paklausiau, ką jautė, atlikę užduotį, visi tvirtino patyrę
džiaugsmą!
Vaikams: kada geriau jautiesi: kai padarai ką nors gero, ar kai iškreti kokią šunybę?
Namų darbas visiems: Padaryti ką nors gero visiškai svetimam žmogui arba tam, su kuo esi susipykęs.
Šeimos nariams ir geriems draugams – nesiskaito – išskyrus susipykimo atvejį!
Bet grįžkim prie Evangelijos.
Jonas krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo
krikštijami Jordano upėje.
Kas nuodėmė ir kas yra tas Krikštas?
Hebrajų kalba nuodėmė – „khata“ -reiškia susimauti, išklysti iš kelio, nepataikyti į taikinį, prašauti pro šalį.
Mums, Kristaus sekėjams, nuodėmė yra kai nepataikome eiti meilės keliu, kai išklystame iš Dievo ir artimo
meilės kelio.
Krikštyti graikų, o ir daugeliu kitų kalbų reiškia panardinti į vandenį. Gr. Baptizein/ baptise/ Tauchen/
O Kodėl reikia panardinti?
Gal ne visi prisimena, bet visi esam gimę iš vandens. Mamos įsčiose buvome panirę vandenyje, o išnėrę iš to
vandens pradėjome naują, matomą, jau kažkiek savarankišką gyvenimą.
Taigi, Krikštas – panardinimas ir išnėrimas iš vandens – ženklina naujo, kitokio, gyvenimo pradžią!
Pirmaisiais amžiais krikščionių Bažnyčioje suaugusieji būtent taip ir buvo krikštijami:
1. Viešai išpažindavo savo nuodėmes;
2. Išsirengdavo nuogai ir, prižiūrimi diakono ar diakonės, nelygu vyras ar moteris, pilnai panerdavo į
krikštyklos baseinėlį ar šiaip vandens telkinį;
3. Išlipę iš vandens, iš vyskupo rankų gaudavo baltus krikšto marškinius – panašius į albą- ir diakono ar
diakonės padedami apsivilkdavo;
4. Tuomet vyskupas patepdavo aliejais ir suteikdavo sutvirtinimo – Šventosios Dvasios atsiuntimo -
sakramentą.
Naujakrikštas tikra to žodžio prasme atgimdavo iš vandens ir Šventosios Dvasios ir pradėdavo naują -
krikščionio- gyvenimą.
Kad tai įvyktų, į pasaulį turėjo ateiti Tas, kuriam Jonas sakėsi esąs nevertas atrišti kurpių dirželio!
O juk Nuauti ir nuplauti svečiui ar šeimininkui kojas tuomet buvo vergo darbas!
Turėjo ateiti Tas, kuris, atgaila ir krikšto vandeniu nuplovus mūsų praeitį, pakrikštija mus Šventąja Dvasia.
O ką tai reiškia, ką tai keičia?
 Tai reiškia perėjimą į visai kitą gyvenimo, būties lygmenį;
 Tai reiškia perėjimą iš kūniško į dvasinį gyvenimą;
 Tai reiškia tapimą Dievo Karalystės piliečiu ir Dievo bendradarbiu šiame pasaulyje;
 Tai reiškia atvirus Dievo Karalystės vartus ne tik čia, žemiškame gyvenime, bet ir anapus, peržengus
fizinės mirties slenkstį;
 Tai reiškia, kad, kaip sakė apaštalas Paulius: „mes vadinamės Dievo vaikais ir esame!“
Ar suvokiame, kokia tai garbė ir kokia privilegija?
Baigiasi kalendoriniai metai. Šiuo laiku įprasta peržvelgti metus, įvertinti savo gyvenimo kelionę.
Šalia kitų temų, pažvelkime į savo metus ir vidiniu, dvasiniu žvilgsniu:
- ar ir kiek metų eigoje pateisinau privilegiją būti Dievo vaiku?
Pažvelkime į save Dievo žvilgsniu. Ir nebijokime. Nebijokime prisipažinti gal ir ne kartą prašovę pro šalį ir
nerti į šaltą atgailos sakramento dušą, kad, patyrę gydantį Dievo gailestingumą, ir vėl galėtume tęsti
krikščionio – Dievo vaiko ir bendradarbio – gyvenimą.