Jūs esate čia

Vasarą prisimenant... Jaunimo nuotykis „KLAUSYKITĖS!“

Nors jau įsibėgėja ruduo, dienos trumpėja, o mus džiugina rudeniški saulės spinduliai ir tenka sugrįžti iš atostogų, grįžti prie darbų, mokslų ir kitokio gėrio, tačiau vasaros prisiminimai džiugina ir verčia šypsotis, prisimenamos akimirkos sugrąžina į tą nerūpestingą (o gal labai daug rūpesčio sukėlusią) savaitę, kai Prienų parapijos jaunimas stovyklavo, buvo kartu, augino bendrystę ir klausėsi kartu, ieškojo atsakymų į rūpimus klausimus, trumpam atitrūko nuo kasdienių rūpesčių.

Tad kas taip džiugina prisiminus tą laiką?

Džiugina patirta bendrystė. Tos akimirkos, kai visi kartu garsiai dėkojome Dievui „už visas geradarybes, brangias dovanas“, kai apsivilkome mėlynais marškinėliais, kai grupelėse aptarinėjome klausimus, kurie ne visada buvo labai lengvi. Bendrystė kartu valgant ir dalijantis savo patirtimis. Šv. Mišių metu išgyventa bendrystė. Džiaugsmas dirbant kartu, kai vieną akmenį kasti reikėjo visos komandos(!), bendrystė kartu prie laužo dainuojant ir žaidžiant žaidimus ir nuostabūs vakarai, kai giedrame danguje visu savo grožiu suspindi žvaigždės.

Džiugina šypsenos, kurias dovanojome vieni kiteims ir patys gavome dovanų. Atrodo, kad tai tik smulkmena, bet labai svarbi ir didelė smulkmena!

Džiugina sutikti žmonės, svečiai, kurie napagailėjo savo laiko ir atvyko pabūti su mumis, pasidalinti savo patirtimis ir talentais, papasakoti, kokie visi esame nuostabūs. O svečių išteis turėjome labai daug, juk kiekvieną dieną mus aplankė net keli mūsų draugai.

Džiugina jausmas, kad esu, ten, kur turiu būti. Stovyklos metu nereikėjo bėgti, skubėti, pakako būti čia ir dabar, o šiandieniniame - nuolat bėgančiame - pasaulyje tai yra didelė dovana – tiesiog būti.

Ir labiausiai džiugina tai, kad su mumis buvo Jėzus, jis lydėjo visos stovyklos metu, labai saugojo, kad mums nieko nenutiktų ir galėtume džiaugtis visu tuo laiku. JIS buvo šalia ne tik tada, kai meldėmės, bet ir tada, kai valgėme, maudėmės, kalbėjomės ir klausėmės, dirbome ir supomės, tada kai žaidėme ir važiavome pirkti maisto, tada, kai giedojome ir dalyvavome susitaikinimo pamaldose, kai dalijomės savo patirtimis ir gaminome apyrankes, kūrėme laužą ir dėkojome vieni kitiems už buvimą prieš keliaudami į savo namus ir į savo kasdienybę.

Šiandien, kai žiūriu stovykloje užfiksuotas akimirkas, jose atsispindi labai daug džiaugsmo. To džiaugsmo, kuriuo norisi dalintis ir jį išgyventi vėl ir vėl. Ar ši stovykla buvo nuotykis? TAIP! Ir labai didelis nuotykis, reikalaujantis daug drąsos, labai daug drąsos. Bet tai buvo to verta.

P. S. Po ilgu sąrašu stovyklos taisyklių, turėjome užrašą „kad būtų gera būti“. Ir mums pavyko, tikrai BUVO GERA BŪTI!

Paulina

 

Tags: