Prienų parapijos jaunimo nuotykiai Pasaulio Jaunimo dienose

Praėjus didžiausiam pasaulyje renginiui, kuris suburia daugiausiai žmonių (jaunimo) iš viso pasaulio, norisi tiek daug papasakoti, nes ten tiek visko daug įvyko, bet vos pradėjus rašyti suprantu, kad to, ką patyrėme, aprašyti ir nupasakoti neįmanoma. Neįmanoma perteikti tų emocijų, kurios užplūsta pamačius tas susirinkusias minias, neįmanoma perteikti jausmo, kai du milijonai  jaunuolių iš viso pasaulio kartu švenčia Šv. Mišias, kai eini gatve, kuri pilna žmonių ir matai besišypsančius veidus, kai nepažįstami žmonės iš skirtingų pasaulio kampelių mojuoja vieni kitiems lyg būtų geri draugai, kai einant gatve „duodi penkis“ amerikiečiui, italui, ispanui, kanadiečiui ir dar begalei kitų tautybių atstovų, kai pamatai plevėsuojančią trispalvę ir iš visų plaučių šauki Lie-tu-va, kai šiaip ne taip įsigrūdi į tramvajų ir jame praleidi pusantros valandos, nelabai turėdamas kuo kvėpuoti, už ko laikytis ir į ką atsiremti, bet girdi žmonių juoką ir dainas, kai turi nueiti daugybę kilometrų, kad galėtum miegoti kažkur pievoje po atviru dangumi... Neįmanoma to apsakyti, tai reikia išgyventi, bet pamėginsiu šiek tiek papasakoti, kas iš tiesų ten vyko...

Mūsų kelionė, trukusi beveik dvi savaites, dalijasi į dvi skirtingas dalis. Pirmąją savaitę mes praleidome Węgorzewo mieste (lietuviškai šis miesto pavadinimas reiškia „ungurys“). Čia mus pasitiko parapijos klebonas, vikarai bei savanoriai. Mus visus užregistravo ir apgyvendino. Visi gyvenome šeimose, kurios mumis rūpinosi ir mus mylėjo, į savo namus įsileido, kaip savo šeimos narius, čia buvome aprūpinti ne tik pastoge, bet ir visais kitais patogumais bei sočiai pavalgydinti, toks šeimų svetingumas dar ilgai išliks kiekvieno iš mūsų atmintyje. Tačiau ne tik šeimos čia mumis rūpinosi, bet ir savanoriai, kurie neleido mums nuobodžiauti ir pasirūpino intensyvia programa. Kiekvieną dieną kartu šventėme šv. Mišias, kurios vyko dvejomis kalbomis - lietuvių ir lenkų. Taip pat žaidėme įvairius žaidimus, susipažinome su lenkų papročiais ir tradiciniais šokiais, turėjome galimybę paplaukiot ežere jachtomis, apsilankėme muziejuje, susipažinome su miestu žaidimo pagalba, turėjome susitaikinimo pamaldas, vieną dieną keliavome į vyskupijos centrą Elko miestą, kur buvo susirinkę piligrimai iš visos vyskupijos. Vieną dieną praleidome su šeimomis, kurios mus priėmė. Paskutiniąją dieną visi kartu ėjome kryžiaus kelią ir ruošėmės išvykimui į Krokuvą. Pirmoji kelionės dalis leido geriau pažinti vieniems kitus, praleisti daug laiko kartu, pažinti lenkų jaunimą ir jų kultūrą.

Jei pirmoji kelionės dalis buvo gana rami, be didesnių nuotykių ir sunkumų, tai antroji dalis, kurią praleidome Krokuvoje buvo kupina nuotykių ir iššūkių, reikalavo tiek fizinės, tiek dvasinės ištvermės. Čia galėjome išgyventi tikrąją piligrimystę. Į Krokuvą atvykome traukiniu iš Elko apie pirmą valandą nakties. Tuomet turėjome nusigauti iki mokyklos, kurioje mus turėjo apgyvendinti. Mūsų kelionė neužtruko labai ilgai, bet mokykloje atsidūrėme tik apie penktą valandą ryte. Čia jau nepatekome į mūsų laukiančias šeimas, gavome lopinėlį grindų, kuris savaitę laiko turėjo mums atstoti namus. Taigi numigę keletą valandų leidomės į nuotykius Krokuvoje. Pirmąją dieną visi lietuviai atvykę iš Vilkaviškio vyskupijos, kartu leidomės Blonia parką, kur vyko Jaunimo Dienų atidarymas ir pirmosios bendros Šv. Mišios. Po šių šv. Mišių laukė prima savarankiška kelionė Krokuvoje, kurios tikslas buvo rasti vietą, kur galėtume pavalgyti bei grįžti į mokyklą, kurioje gyvenome. Šis grįžimas buvo pirmasis didelis nuotykis mūsų kelionėje, kai turėjome veikti kaip komanda, kai reikėjo atsižvegti ne vien į savo, bet ir šalia esančių poreikius. Kai grįžome į mokyklą, supratome, kad mums labai gerai pasisekė įveikti visas kliūtis ir mes net nepasiklydome. Antrąją dieną Krokuvoje mes susitikome visus lietuvius atvykusius į PJD. Per visą savo kelionę turėjome tris tokius susitikimus – katechezes ir šie susitikimai buvo didelė dalis to, dėl ko buvo verta atvykti į Krokuvą. Katechezių metu kalbėjo vyskupai, kurie taip pat atvyko į Krokuvą pabūti su jaunimu iš viso pasaulio. Vyskupai dalijosi savo patirtimi ir išmintimi, kvietė ir mus nebijoti ir sekti tuo keliu, kuriuo sekti esame kviečiami kiekvienas asmeniškai. Po šių katechezių kasdien turėjom galimybę vis kitaip susitikti su jaunimu iš viso pasaulio. Antrąją dieną vyko jaunimo festivalis, kai jaunimas iš viso pasaulio rodė savo talentus. Grįžtant „namo“ mūsų laukė dar vienas didelis nuotykis, kai sausakimšame tramvajuje praleidome pusantros valandos, didžiąją laiko dalį tramvajus net nejudėjo, nes buvome patekę į tramvajų spūstį. Kitos dienos popietę keliavome į susitikimą su popiežiumi ir jį matėme iš visai arti, matėme, kaip jis mums mojavo, klausėmės jo žodžių. Penktadienio vakaras buvo skirtas Kryžiaus keliui, kuriame taip pat dalyvavo popiežius Pranciškus. Šeštadienį visi keliavome į Campus Misericordiae („Gailestingumo parką“), kur susirinko visi Pasaulio Jaunimo Dienų dalyviai. Čia vyko maldos vigilija su popiežiumi, klausėmės jaunuolių liudijimų. Šį vakarą mūsų laukė dar vienas didelis iššūkis – nakvynė po atviru dangumi. Puikiai visi pailsėję su nekantrumu laukėme Šv. Mišių, kurias aukojo Popiežius Pranciškus. Šios Šv. Mišios ir buvo visų dviejų savaičių kelionės kulminacija, tas momentas, dėl kurio verta keliauti, patirti smagių ir nelabai smagių nuotykių, pavargti, bet būti ten ir švęsti su jaunimu iš viso pasaulio. Jausti tą didžiulę jėgą, kuri yra susirinkusi į vieną vietą tam, kad liudytų Jėzų – tikrą, gyvą, mylintį ir visada šalia esantį JĖZŲ.

Nors oficialiai Pasaulio Jaunimo Dienos baigėsi šiomis Šv. Mišiomis, tačiau iš tikrųjų jos dar nesibaigė ir nesibaigs tol, kol mes jomis gyvensime, kol jas prisiminsime ir kol dalinsimės su kitais tais patyrimais, kuriuos išgyvenome per šias dvi savaites. Savaites, kurios, atrodo, truko kokį pusmetį, per kurias patyrėme tiek, kiek nepatiriame ir per metus, pamatėme tai, ką geriausiu atveju galėsime pamatyti tik po trijų metų visai kitame pasaulio krašte...                                                                                  

Paulina